tiesiog Nida

Nida…Kelionės į šį ypatingą Lietuvos kampelį patapo tradicija mūsų klubui.. Jau ne pirmoji buvo rengiama…Tiesa, aš su klubiečiais ten buvau pirmąkart.. Nebuvo nei saulės, nei minios poilsiaujančių turistų, tik ramus, tušcias, mažas miestukas su vietiniais gyventojais, ką galima pamatyt tik atvykus žiemos metu.. Kągi...Ne sezonas….Bet tai nereiškia, kad mes neradome ten ką veikt.. Oi veikėme J Penktadienio vėlyvą vakarą susirinkome visi po savo visaip besisekusių kelionių ..Kaikas keliavęs užtvinusiais panemuniais, kaikas pasirinkę įprastą kelią..Bet galiausiai visi buvome čia.. Pirmiausia kaip ir priklauso, atidavėm ”duoklę” jūrai J Ėjom pasižiūrėt.. tiksliau kadangi buvo jau tamsu, tai pasiklausyt kaip ten ta gi jūra.. J Taigi, traukėm sau su daina per pušynus ir kėlėm vienintelį trukšmą gal net visoj Kuršių nerijoj J Patriukšmavę, pasiūbavę grįžom į ”namus”.. o ”namai” tai tokie irgi tradiciniai, kaskart tie patys... Tai yra - pas BULVIKI J tegul didžiai gerbiamas bulvikis nesupyks jei netaip parašiau, bet kitokio pavadinimo ir nežinau J Vienam kambarėly susitalpinom visi 13 tąvakar buvusių.. Tiesa, turėjome ir svečių.. Mėgėjai keliaut - kas iš Kauno, kas iš Vliniaus, sužinoję apie rengiamą Nidos lankymą, prisijungė..Taigi..

Dabar tokia pauzė... Nes galvoju, ar reiktų pratęst apie Bulvikį.. Jis tikrai nusipelnė patekt į metraštį už savo hm hm nepakartojamą asmenybę ir geranoriškai suteiktą mums unikalią nakvynės vietą... Tačiau visko vienu žodžiu neišpasakosi... O viso metraščio, kad ir kaip bebūtų gaila Bulvikis nenusipelnė J taigi, Bulviki, atsiprašau, bet apie tave dar kadanors parašys, jei neparašė.. J

Ryte leidomės į žygį pajūriu.. ėjome ilgai... vis girdėjosi klausimai: ”o kur ta valtis?”, ”ar dar toli ta valtis?” ... J o kokia valtis aš ir pati nežinau.. Nes kai galų gale visi ilgai ėję, kas sušalę, kas pavargę priėjome tą vietą - pasigirdo atsakymas i visų klausymus: ”nebėra valties ” J bet juk ”svarbu procesas, o ne rezultatas” t.y. superinis žygis .. kas dar po jo turėjo jėgų, kėlėm nykštukus ir važiavom į Juodkrantę..Kadangi šaltukas toks neblogas buvo tą savaitgalį, tai nuvykę tiesiu taikymu sukom ko nors šilto užkąst ir atitirpdyt pėdas J Mums besėdint ir beplanuojant, ką toliau ir kur toliau, susipažinom su pasimetusiu Belgu J Pasimetusiu todėl, kad ieškojo kokio kuo daugiau grožio čia pamačius ir šiaip jau vėlyvą vakarą kur čia pastogę susiradus...Tai mes padėjom ne tik jam jaukų viešbutuką susirast, likusį kelionės maršrutą pakoreguot, bet ir pasiųlėm prisijungt prie mūsų tą vakarą.. Taigi su visu Belgu mes iškart ir patraukėm atgalios i Nidą.. Grįžę “namo” Belgui paskaitėm genialiai genialių citatų iš Stalino raštų, kurie patapę skaitomiausiu bestseleriu “KELIAIvis” klubo vakarais pas Bulviki. Ir tada vėl keliavom prie jūros su daina... Tik tą vakarą jau ir Belgiškų buvo J Tai va taip labai smagiai mes leidom tą vakarą...Kol jis ėmė ir nepasibaigė... Tada dar pasukom Belgą ant velnių rato ir su daina patraikėm namolio... Atsisveikinom su svečiu iš užsienio, grįžę aišku dar paskaitėm stalino raštų ir pabudom ryte...:) kuomet jau laikas buvo galvot, kad i pabaigą čia visas šitas smagumas.. Tad po pusrytelio, pasivaiksčiojom visi kuršių marių ledu, apžiūrėjom įšalusius laivus, nuėjom paskutinį kart prie jūros ir tada jau visi dėjomės kuprines ant pečių ir.... Į kelią.... Buvo smagu.. J

(Inga Jaugaitė)