Na o šį kartą bent jau mums su Paulium viskas prasidėjo, kiek kitaip neįprastai. Vidury nakties palikę šiltą, linksmą ir pilną alaus aplinką išlipom autostradoj, prie IX forto ir taikėmės įsimest į ratus vykstančius Latvijon. Kiti startuos tik ryte. Tuščia trasa priklausė naktiniams kelių vilkams, o mes priklausėm nuo jų. Ruseno cigaretė, skambėjo juokas, pro šalį šniokštė fūros, o galvoje sukosi žodis IDOMU... Po kiek laiko fūristas brolis latvis paėmė mus savo globon. Geras buvo jis žmogus, tik daug keikėsi. Skrodėm tamsą, kol nenukirto mentai, o vėliau rimtais veidais grimzdom į tylą ir sekėm besiartinančią aušrą. Sieną pasiekėm visai prašvitus. Ten išlipom, nes LV bulvikis norėjo pailsėt. Prasitrynę akis pamatėm kontrastą tarp kalavijuočių ir olandų... Tranzavom, bet niekas kitas išskyrus tą patį bulvikį mūsų neėmė. Bulvikis pavežė iki gimtojo Iecavos kaimo ir palikęs prie gyvo alaus parduotuvės nurųko į namus. Rygą privažiavom su rafinuota latvių porele ir išlipę ėmėm krimst sausainį – Rygos apvažiavimą. Keitės veidai, mašinos ir atstumas iki finišo. Galiausiai patekę ant tiesaus kelio į Siguldą užčiuopėm duobę, bet ir iš jos mus ištraukė. Ciesio tądien nepaėmėm, nes skrandis susitraukė iki kritinės ribos, miego stygius irgi jautėsi, tad šio to nusipirkę, nufilmavę vargdienius smigom Gaujos slėny. Vėliau, įsteigę bazę nuošalėje sulaukėm Pelės, Rūtos ir Skirmos. Sekančią dieną sukom kultūrinę programą, kurios auka tapo ir Ciesis. Nepaisant visko paėmėm Ordino pilį. Į bazę grįžom vakare ir iškėlėm paskutinę vakarienę. Išaušus paėmėm dar ir Rygą, trumpam tapusia hokėjaus sostine. Na o poto beliko tik kelias namo. Kurį nesunkiai įveikėm su Rūta. Taip praėjo dar viena bendra kelionė. Iš principo nemanau, kad galima perteikti atmosferos, vyravusios jos metu, bet faktas yra tai, kad ši kelionė išliks atmintyje ilgam.
(tuchkus)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą